Viskas apie žūklęInformacija apie žūklę, žvejybą. Žvejybos reikmenų vertinimai bei rekomendacijos.

Spiningas – sportiška meškerė, kuria gaudo «rimtas» žuvis – lydekas, lašišas ir pan. Tai veržlių, ištvermingų, užsispyrusių žmonių užsiėmimas. Plėšrių žuvų žvejyba žmogaus arba visai netraukia, arba visam pririša prie šio žvejybos būdo.

Kotai

Spiningų rūšys – UL(ypač lengvi), lengvi, vidutiniai ir sunkūs. Pagrindinis spiningų skirstymo į rūšis kriterijus yra optimalaus masalo svoris, pagal kurį skirstomi kotai: lengvas – iki 15 gramų, vidutinis – iki 40, sunkus – daugiau nei 40 gramų.

Lengvas kotas dažniausiai naudojamas ešerių ir kt. plėšrūnų žūklėje, žuvų, kurių masė paprastai neviršija 2-3 kilogramus. Vidutinės klasės kotas naudojamas lydekų ir kt. žuvų žūklėje, kur gaudomos žuvies masė gali viršyti 3 kilogramus. Sunkūs spiningai skirti gaudyti didžiausioms žuvims, tame tarpe ir jūrinėm – rykliams ir kt. Žinoma, ši klasifikacija yra gana abstrakti, tačiau pakankama daugelyje atvejų. Universaliausia ir labiausiai paplitusi yra vidutinė spiningų klasė. Patyrę spiningautojai visgi pasirenka atitinkamą spiningą priklausomai nuo žvejybos tipo. Lengvųjų spiningų eksploatacija paprastesnė, naudojame plonus valus ir lengvus masalus,  visa tai suteikia spiningui didelį jautrumą, o žvejui didesnių emocijų. Tačiau šis spiningas ne visada bus jums sėkmingas. Pavyzdžiui, situacijoje, kai žuvies didelė burna, o kabliukas prastai įsikabinęs, jūs negalėsite užtikrintai pakirsti ir ištraukti žuvį. O su galingesniu kotu žvejys yra padėties šeimininkas. Tačiau negalima neigti, kad technikos progresas mūsų kotų klasifikaciją modifikuoja – dauguma šiuolaikinių kotų yra lengvi,  o geresni modeliai tapo ir labai patikimi. Pagrindiniai spiningo elementai – kotas, ritė, valas ir masalas. Komplektuojant meškerę, žvejys turi atsargiai parinkti atskirus jos komponentus, atsižvelgiant į komponenčių suderinamumą. Skaityti visą straipsnį »

Kai lyg pagal gerai parengtą scenarijų slūgsta polaidžio vandenys, meškeriotojui kyla daug klausimų, tarp kurių yra vienas svarbiausių – kokį masalą verti ant dugninės kabliukų ir kokį jauką kimšti į šėryklę?

Ekspromtas su dugnine rankoje
Pakuotė su mišiniu, kuris etiketėje įvardijamas kaip jaukas, tai – tik projektas, kurį reikia nuosekliai ir su išmanymu įgyvendinti, o liaudiškai tariant, apauginti „mėsa“. Šis procesas labai primena pasakaitę, kurioje pasakojama, kaip kareivis iš kirvio virė košę. Jauko mišinį iš pakuotės reikia ne tik sudrėkinti, kaip nurodoma instrukcijoje, vandeniu iš telkinio, kuriame žvejojama, bet ir gerokai pakeisti jo sudėtį – praturtinti priedais, kuriuose gausu baltymų, sėlenomis, lipniais milteliais, juodžemiu, kvapiomis medžiagomis, gyvais priedais – musės lervomis, trūkliais, kapotais sliekais. Pastebite, kad čia logika ta pati, kaip ir košės virime iš kirvio: viralui reikia kruopų, pieno, padažui – grietinės, spirgučių ir svogūnų. Ko iš šios analogijos galima pasimokyti tam atvejui, kai neturi laiko virti košę, t. y. ruošti visavertį jauką, tačiau norisi produktyviai panaudoti porą vakarinių valandų po darbo dienos. Skaityti visą straipsnį »